Namo sandarumas

Namo sandarumas

Namas ir karšto oro balionas turi kažką bendro. Šiltas oras esantis viduje sudaro slėgį į viršutinę tūrio dalį ir kelia abu objektus į viršų. Šaltuoju metų laiku susidarantis padidintas oro slėgis namo palubėje nėra naudingas namui priešingai nei oro balionui.  30ºC patalpų ir lauko oro temperatūrų skirtumas sukuria 8 Pa slėgį į lubas. Vaizdžiai tariant jeigu stoge būtų 1 m² skylė tai jos nepavyktų uždengti lengvesniu nei 0,8 kg dangčiu, nes šiltas oras pakeltų jį į viršų. Įsivaizduojant tokį slėgį bus lengviau suprasti kiek oro gali ištekėti per plyšius ir kaip tai paveiks namo šildymo poreikį kai ištekėjusį šiltą orą pakeis šaltas lauko oras. Pridėjus vėjo įtaką lengva suprasti kodėl šiltam namui taip svarbu aukštas sandarumas. Stipraus vėjo sukuriamas slėgis į namo sienas ir stogą yra nepalyginamai didesnis nei šilto oro slėgis į lubas.

Namas yra sandarus jeigu į jį įmanoma pripūsti oro ir sukelti slėgį lyginant su aplinka. Grynas oras neturi ateiti į namus tiesiogiai per sienas, tai būtų visiškas šilumos švaistymas. Oro kokybės užtikrinimas yra ventiliacijos sistemos uždavinys. Stogas, sienos, grindys, durys ir langai turi būti kuo sandaresni, kad į patalpas nepatektų šalto oro ir šiltas patalpų oras nepatektų į apšiltinimo sluoksnį. Šaltas oras patekęs į namus yra šilumos nuostoliai, o šiltame namų ore esanti drėgmė patekusi į šaltesniuosius apšiltinimo sluoksnius kartu su oru ten dažnai kondensuojasi ir sušlapina namo konstrukcijas bei šiltinimo medžiagas.

Kiauras namas labai kenčia nuo žvarbaus vėjo. Tai susiję ir su vidinio, ir su išorinio apvalkalo nesandarumais. Vidiniu apvalkalu vadinu tikrąjį ir pagrindinį sandarumo bei garo barjero užtikrinimo sluoksnį. Išoriniu apvalkalu vadinu priešvėjinį ar apdailos sluoksnį, neleidžiantį aplinkos orui laisvai patekti į šiltinimo sluoksnį. Sunku įvertinti kiek šilumos išsineša vėjas, bet tai akivaizdžiai jaučia kiekvieno namo šeimininkas kūrenantis krosnį. Sprendžiant pagal kūrenimo dažnuma galima grubiai teigti, kad vėjuotą žiemos dieną šiluminiai nuotoliai išauga du kartus, nes kūrenti reikia beveik dvigubai. Norint to išvengti reikia pasiekti gerą namo sandarumą ir panaudoti šiuo aspektu geresnes, nelaidžias orui šiltinimo medžiagas, kurioms susidarantys oro slėgių skirtumai neturi didesnės įtakos šilumos izoliavimui. Naudojant orui laidžias šiltinimo medžiagas (įvairias vatas ir birias šiltinimo medžiagas, o ypač stiklo vatą) būtina pasirūpinti patikimu išoriniu apvalkalu – priešvėjiniu sluoksniu, kuris neleistų vėjui išpūsti šilumos iš šiltinimo sluoksnio ir mažintų konvekciją. Jis turėtų būti kuo sandaresnis, bet būtinai praleidžiantis vandens garus. Išorinis apvalkalas šiek tiek padeda ir putų polistirenu ar PIR plokštėmis apšiltintiems namams su vėdinamu fasadu ar stogu. Jie dažnai turi įvairių plyšių sujungimuose, kur švilpiantis vėjas gali įsisukti ir sumažinti bendrą šiltinimo sluoksnio efektyvumą.
Išoriniam apvalkalui dažnai naudojama difuzinė plėvelė, priešvėjinės vatos sluoksnis arba specifiniais atvejais įvairios statybinės medžio plokštės. Priešvėjinė vata geriausiai tinka, kai vidinėje sienos pusėje nėra jokio vandens garus bent kiek sulaikančio sluoksnio (pvz. nesandarios medinės lentelės), nes ji geriausiai praleidžia vandens garus. Mano nuomone tai nėra idealus variantas, nes priešvėjinė vata yra brangi ir nėra sandari, gana lengvai praleidžia orą ir tuo pačiu bus ne tokia efektyvi sustabdant vėjo skverbimąsi ir konvekcijos sukeltus oro srautus. Difuzinės plėvelės taip pat būna įvairių savybių, į kurias būtina atkreipti dėmesį renkantis plėvelę. Šioks toks straipsnelis apie plėveles su skaičiais jo pabaigoje, kurį verta paskaityti.
Paprastai mažiau pralaidi orui plėvelė būna ir mažiau pralaidi garui. Norint pasirinkti mažiau pralaidžią ir efektyviausiai slopinančią vėjo įtaką plėvelę reikėtų užtikrinti ir didesni vidinio apvalkalo sandarumą, kad šiltas ir drėgnas patalpų oras nepatektų į apšiltinimo sluoksnį iš vidaus ir nesušlapintų vatos. Norint pasiekti sandarumą plėvelę reikia patikimai sujungti, kad nebūtų jokių plyšių. OSB plokštė išoriniam apvalkalui yra naudojama skydiniuose namuose kaip priešvėjinis vatos sluoksnis, bet be paskaičiavimų ir tyrimų nederėtų to daryti, nes lieka didelė drėgmės akumuliacijos vatoje rizika.
Dažnai girdimo žodžių junginio “vata turi kvėpuoti“ nereikėtų suprasti tiesiogiai. Tai nereiškia, kad vėjelis turi prapūsti ir išvėdinti vatos sluoksnius, kad iš jos išgaruotų susikaupusi drėgmė. Tai klaidingas požiūris statant šiltą namą. Susikaupusi drėgmė šiltinimo sluoksnyje yra rezultatas. Pirmiausia reikia kovoti su priežastimi, o ne galvoti kaip šalinti pasekmes. Lašantis juodas skystis iš stogo apšiltinimo vatos pavasarį yra itin didelio kiekio drėgmės susikaupimo vatoje pasekmė. Atlikti ilgamečiai tyrimai rodo, kad padidėjęs drėgmės kiekis apšiltinimo vatoje dažniausiai pasitaiko ne dėl garo barjero trūkumo, o dėl prasto sienų vidinio apvalkalo sandarumo. Tikėtina, kad kiekvienas kubinis metras išėjusio kiaurai per vatą oro žiemą gali joje palikti 2-3 g kondensato. Vetiliacijos sistema per žiemą prateka apie 500 000 m³ oro. Net ir 1% oro pratekėjęs kiaurai sienas gali kondensuoti 10 litrų vandens į vatą. Tai daug didesni kiekiai nei įmanoma tikėtis iš labai prasto garų barjero įtakos, todėl sandarumo užtikrinimas yra pirmoje vietoje. Kartais nusižengiant visoms taisyklėms panaudojama polietileno plėvelė vietoje difuzinės plėvelės. Išorinis apvalkalas tampa nelaidus garams ir prasideda intensyvi kondensacija plėvelės paviršiuje, vata šunta.
Norint pastatyti šiltą namą pirmiausia reikėtų pamąstyti ne apie konstruktyvą, net ne apie apšiltinimo sluoksnį, o apie sandarumo sluoksnio (vidinio apvalkalo) įrengimą, kuris kartu bus ir garo barjeras. Tai kertinis akmuo šiltam namui, galintis užkirsti kelią daugeliui problemų. Veliau renkantis vieną ar kitą konstruktyvo tipą visada patartina vertinti ar patogu bus irengti vientisą, patikimą sandarumo sluoksnį, kokie bus atskirų konstrukcijų sandarumo sluoksnio sujungimai, ar neįmanoma sumažinti sujungimų ilgio, ar neįmanoma sumažinti konstrukcijų kertančių sandarumo sluoksnį kiekio. Taip pat reikia atsižvelgti ar patogu bus įrengti apšiltinimo sluoksnį, kaip bus sujungiami skirtingi apšiltinimo sluoksniai murloto zonoje, kaip apšiltinimo sluoksnyje bus montuojami langai.

Gerai apšiltintame name yra didelė tikimybė daugiau šilumos prarasti dėl prasto namo sndarumo (ištekėjusio šilto oro iš patalpų) nei dėl sienų ir stogo šilumos laidumo. Planuojant apšiltinti namo atitvaras (sienas, stogą, grindis) besiribojančias su išore iki U<0,15 W/(m²K) ~25 cm šiltalo ir daugiau reikėtų skirti dėmesį ne tik atitvarų šilumos izoliacijai, šalčio tiltelių naikinimui, bet ir  geram namo sandarumui, kuris turėtų būti mažesnis nei 0,6.  0,6 reiškia, kad sukėlus patalpose slėgį, pripučiant į vidų oro, iki 50 Pa oras neturi skverbtis į išorę greičiau nei 60% namo oro tūrio per valandą. 60 Pa tai slėgis lygus 60 N jėgai į 1 m² . ~6 kg daiktas padėtas ant stalo jį veiks 60 N jėga.   Kaip matome matavimo slėgis ne toks jau mažas ir per menkiausius plyšelius oras tekės į išorę. Namų statytojai Lietuvoje ypatingai mažai dėmesio skiria mano sandarumui, kurio nereikėtų taip nuvertinti. Šiltas namas pasiekiamas tik dėka priemonių visumos.

Aktualiausią praktinę informaciją pateiksiu kai įrenginėsiu sandarumo sluoksnį. Planuoju atlikinėti sandarumo testą su termovizoriumi, kai ištraukiant orą iš namo per plyšius patenka šaltas oras ir visi plyšiai pasidaro matomi.